Rugpjūčio 25 dieną centro bendruomenė – darbuotojai, lankytojai, jų tėvai, globėjai – susibūrė bendrai išvykai į Račkauskų sodybą Agluonėnuose. Oras poilsiui nebuvo itin palankus, tačiau tai netemdė puikios nuotaikos ir noro turiningai praleisti laiką gamtoje. Visą pasibuvimą jungė bendra idėja – grįžimas į gamtą, prigimties išlaisvinimas.

Pagrindiniai popietės personažai buvo urvinės moterys (centro darbuotojos Vilma ir Zosė), kurios pakvietė visus popietės dalyvius sugrįžti į laukinę gamtą. Kelionės metu autobusas virto šurmuliuoančiu urvu, kuriame išvykos dalyviai buvo mokomi laukinio pasisveikinimo išlaisvinant savo laukinę prigimtį. Pirmiesiems sekėsi sunkiau, tačiau urvinės moterys buvo labai atkaklios ir kelionei įpusėjus visi iš širdies traukė laukinio pasisveikinimo žodžius. Išmokę pasisveikinimą keleiviai rinkosi spalvotus kaulus ir susibūrė į dvi urvinių gentis: žali kaulai – žolėdžiai, raudoni – mėsėdžiai.

Šurmuliuojančioms gentims atvykus į sodybą, gentainiai ėmė uoliai kurti savo stovyklavietes. Pliaupiant lietui buvo užkurtas didžiulis laužas, o virš jo pakabintas aprūkęs puodas rūgštynių sriubai.

Įsikūrę keliauninkai rinko genties pavadinimus. Mėsėdžių gentis pasivadino „Varinė iltis“, o žolėdžiai – „Mamutai“. Tuomet kūrė genties šūkius. „Mamutai“ skandavo: „Mes mamutai iš Gargždų ėdam žolę be taukų“, o „Varinė iltis“ nepasidavė atsakydami jiems „Mes laukiniai, mes jėga, mūsų iltys tratata“. Išmokę šūkius gentys rinko vadus, kuriais tapo lankytojų artimieji Danutė ir Vilma. Genties nariai išradingai aprengė vadus mamutų medžioklei naudodami kailius, odą, iltis, plunksnas ir pan. Pasidabinusiems genčių vadams iškilmingai įteiktos kuokos kaip valdžios ir jėgos simbolis. Prieš medžioklę genčių vadai buvo sočiai pamaitinti, kad nepristigtų jėgų kaunantis. Siekdami pažadinti vadų pojūčius, gentainiai juos maitino užrištomis akimis. Medžioklei pasirengę vadai energingai mėtė ietis į mamutus, jiems aktyviai talkino įsiaudrinę genties nariai. Po medžioklės gentys dalyvavo piešimo ant uolų rungtyje. Piešiniuose jie stengėsi perteikti visą savo genties galybę vaizduodami žvėrių medžioklę, valgio gaminimą, įvairius gamtos reiškinius. Kol vieni ruošėsi rungtims, kiti šoko ritualinius šokius kviesdami saulę ir šilumą, treti virė ant laužo rūgštynių sriubą, kepė dešreles. Šventę vainikavo gentainių atlikti savos kūrybos himnai, naudojant netradicinius muzikos instrumentus.

Abi gentys atkakliai kovėsi tarpusavyje ir išradingai atliko užduotis, todėl pralaimėjusių nebuvo. Komandoms buvo įteikti didžiuliai kaulo formos pyragai, kuriuos iškepė centro darbuotojai.

Nors grįžome sušlapę ir sušalę, visus sušildė bendrystės jausmas ir direktorės Aistės paruošta kava. O prie kavos už dalyvavimą rungtyse laimėtas pyragas…

[Įjungti skaidrių rodymą]